Venera (planeta)

Venera – antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta (tarp Merkurijaus ir Žemės). Po Mėnulio, tai antrasis pagal šviesumą objektas naktiniame danguje (iki -4,6 ryškio), maksimumą pasiekiantis tuoj pat po saulėlydžio arba prieš pat saulėtekį.

Planetos vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų Afroditei. Lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine.

Venera – vidinė Saulės sistemos planeta ir, žiūrint iš Žemės, nuo Saulės niekad nenutolsta toliau nei 47,8°. Ši planeta, turinti kietą dangą, kartais dar vadinama Žemės seserimi dėl dydžio ir sudėties panašumo. Venerą nuolat dengia storas nepermatomas, gerai šviesą atspindintis debesų sluoksnis, todėl įprastomis sąlygomis negalima pamatyti jos paviršiaus. Veneros atmosfera yra tankiausia iš Žemės tipo planetų, ją sudaro daugiausia anglies dioksidas, o atmosferos slėgis planetos paviršiuje yra 90 kartų didesnis nei Žemėje.

Veneros paviršiaus žemėlapiai pradėti sudarinėti tik prieš 20 metų. Paviršiuje aptinkami vulkaninio aktyvumo požymiai ir gali būti, kad Veneros ugnikalniai iki šiol yra aktyvūs.

Struktūra

Venera yra viena iš keturių Saulės sistemos planetų, turinčių kietą, uolėtą paviršių. Pagal dydį ir masę ji labai artima Žemei: skersmuo tik 650 km mažesnis nei Žemės, o masė sudaro 80 % Žemės masės. Neskaitant to, kiti parametrai ties paviršiumi net labai skiriasi lyginant su Žemės, vien tik dėl tankiosanglies dioksido atmosferos.

Vidinė sandara

Apie Veneros vidinę sandarą žinoma ganėtinai mažai, tačiau, kaip ir kitos panašios planetos, turibranduolį, mantiją ir plutą. Pluta, manoma, yra plonesnė nei Žemės (apie 16 km), po ja – mantija, siekianti iki 3224~3245 km, o dar giliau metališkas 14 g/cm³ tankio branduolys.

Geografija

Apie 80 % Veneros paviršiaus sudaro vulkaninės lygumos. Išskiriami du „kontinentai“ – nemažo ploto aukštuminės sritys, kurių viena yra ties šiauriniu poliumi, o kita – šiek tiek piečiau pusiaujo. Šiaurinis kontinentas vadinamas Ištar Tera (pagal babiloniečių meilės deivę Ištarą), jo dydis panašus į Australijos. Jame yra ir Maksvel Montes – aukščiausias Veneros kalnynas, kurio aukštis siekia 11 km virš vidutinio planetos lygio. Antrasis kontinentas, vadinamas Afroditės Žeme (pagal graikų meilės deivę Afroditę), yra žymiai didesnis ir grubiai jį galima palyginti su Žemės Pietų Amerika.

Kaip ir kitose kieto paviršiaus dangaus kūnuose, Veneroje gausu smūginių kraterių, kalnų ir uolų, tačiau yra ir unikalių objektų. Vieni iš jų – vulkaniniai dariniai plokščia viršūne, vadinami farra, kurių skersmuo 20-50 km, o aukštis 100-1000 m; radialinės, panašios į žvaigždės formas lūžių sistemos, vadinamos novae; radialiniai ir koncentriniai lūžiai, primenantys voratinklius, vadinami archanoidai; coronae – žiediniai lūžiai, kartais aplink įdubas. Visų šių unikalių objektų kilmė vulkaninė.

Beveik visi Veneros paviršiaus dariniai ir objektai vadinami istoriniais ir mitologiniais moteriškais vardais. Vienintelės išimtys yra Maksvel Montes (Maxwell Montes), pavadintas Džeimso Klarko Maksvelio garbei, ir du aukštumų regionai Alfa Regio ir Beta Regio. Šie trys pavadinimai objektams buvo suteikti dar prieš tai, kai Tarpautinė astronomų sąjunga patvirtino objektų pavadinimų nomenklatūrą.

Paviršiaus geologija

Beveik visame Veneros paviršiuje pastebimi vulkaninio aktyvumo požymiai. Apskritai, Veneroje yra keletą kartų daugiau ugnikalnių nei Žemėje, o taip pat 167 gigantiški ugnikalniai, kurių skersmuo didesnis nei 100 km (Žemėje toks ugnikalnių kompleksas tik 1).Veneroje yra keletas zonų, kur akivaizdžiai veikia ugnikalniai. Vykdant rusų „Veneros“ kosminę programą, „Venera 11“ ir „Venera 12“ zondai užfiksavo nuolatinius žaibų srautus, o nusileidusi „Venera 12“ įrašė net perkūnijos griausmą. Tačiau visais žaibavimo atvejais Veneroje kritulių nefiksuota, o spėjama, kad pelenų išmetimas ugnikalniams išsiveržiant sukelia žaibavimą. Dar vienas akivaizdus ugnikalnių veiklos požymis nustatytas matuojant sieros dioksido koncentraciją atmosferoje, tarp 1978 ir 1986 m. buvo aptikta nemažai šios medžiagos.

Planetos paviršiuje yra maždaug 1000 netolygiai pasiskirsčiusių smūginių kraterių. Kituose kraterių turinčiuose paviršiuose, kaip Žemė ir Mėnulis, pagal kraterius galima nustatyti paviršiaus eroziją. Mėnulyje kraterių nykimas (erozija) veikiama beveik vien tik vėlesniais susidūrimais ir kraterių susidarymu, kai Žemėje jie nyksta dėl vėjo ir lietaus erozijos. Veneroje apie 85 % yra išlikę beveik kaip pradiniai. Pagal kraterių kiekį ir jų gerą būklę sprendžiama, jog planetos dabartinis kietasis paviršius susiformavo maždaug prieš 500 milijonų metų.

Veneros kraterių dydis labai nevienodas – nuo 3 iki 280 km skersmens. Kraterių, mažesnių nei 3 km skersmens, nepastebėta. Manoma, kad dėl tokios tankios planetos atmosferos, mažesni kūnai tiesiog nepasiekdavo planetos paviršiaus arba jų kinetinė energija sumažėdavo tiek, kad smūgis nebūdavo pakankamas išmušti kraterį.

Atmosfera

Venerą gaubia išskirtinai tanki atmosfera, susidedanti daugiausiai iš anglies dioksido ir daug mažesnio azoto kiekio. Atmosferos slėgis ties planetos paviršiumi yra ekvivalentus tam, kuris Žemėje būna 1 km vandenyno gylyje. Dėl neįprastai didelio anglies dioksido kiekio atmosferoje, planetoje vyksta stiprus „šiltnamio efektas“, dėl kurio paviršiaus temperatūra pakyla iki 400 °C. Dėl to planetos paviršiaus temperatūra yra net aukštesnė nei Merkurijaus, nors Venera yra dvigubai toliau nuo Saulės ir gauna tik ketvirtį to Saulės švytėjimo, kurį gauna Merkurijus.

Tyrimais nustatyta, kad prieš keletą milijardų metų Veneros atmosfera buvo daug labiau panaši į Žemės, ir galbūt planetos paviršiuje net buvo vandens, tačiau laikui bėgant dėl vandens garavimo prasidėjo šiltnamio efektas. Venera yra puikus klimato keitimosi pavyzdys, suteikiantis gausybę naudingos informacijos klimato pokyčių tyrimams.

Terminis inertiškumas ir karščio pernešimas vėjo pagalba žemuosiuose atmosferos sluoksniuose sąlygoja tai, kad planetos paviršiaus temperatūra apšviestoje ir neapšviestoje planetos pusėse stipriai nesvyruoja, net nepaisant lėto planetos sukimosi apie ašį. Vėjai ties Veneros paviršiumi yra ganėtinai silpni, keleto kilometrų per valandą, tačiau dėl didelio atmosferos tankio nesunkiai „paneša“ dulkes ir net smulkius akmenis.

Virš tankaus anglies dioksido sluoksnio atmosferoje yra tiršti debesys, daugiausiai sudaryti iš sieros dioksido ir sieros rūgšties lašelių. Jie atspindi apie 60 % į planetą krintančių Saulės spindulių, „grąžindami“ juos atgal į tarpplanetinę erdvę; tai trukdo tiesiogiai stebėti Veneros paviršių. Dėl stiprių, apie 300 km/h, vėjų planetos atmosferos viršutiniuose sluoksniuose debesys aplink planetą apskrieja per laikotarpį, trunkantį nuo 5 iki 60 valandų.

Magnetinis laukas

Nustatyta, kad Veneros magnetinis laukas yra labai silpnas, maždaug 0,1 % Žemės magnetinio lauko stiprumo. Dėl to, Saulės vėjo elektringosios dalelės nėra nukreipiamos ir daro įtaką planetos atmosferai. Manoma, kad toks mažas magnetinis laukas yra dėl labai lėto planetos sukimosi aplink ašį.

Orbita ir sukimasis

Venera skrieja aplink Saulę vidutiniškai nutolusi apie 106 milijonus km ir pilną ratą apskrieja per 224,7 Žemės dienas. Kaip ir visos planetų orbitos, Veneros orbita yra elipsės formos, tačiau labai artimos apskritimui, orbitos ekscentricitetas (suplokštėjimas) mažesnis nei 1 %. Kai Venera atsiduria tarp Žemės ir Saulės, ši padėtis vadinama apatine jungtimi, mažiausias atstumas tarp planetų tampa apie 40 milijonų km. Ši apatinė jungtis kartojasi kas 584 Žemės dienas.

Aplink savo ašį Venera apsisuka kartą per 243 Žemės dienas – tai lėčiausias apsisukimo periodas visoje Saulės sistemoje. Ties pusiauju Veneros sukimosi apie ašį greitis siekia 6,5 km/h (palyginimui Žemės sukimosi greitis ties pusiauju 1600 km/h). Stebėtojui, esančiam Veneroje, Saulė patekėtų vakarų pusėje, o leistųsi rytuose kas 116,75 Žemės dienos. Veneros metai trunka 0,92 Veneros dienos.

Jei būtų stebima iš Saulės šiaurinio ašigalio, visos Saulės sistemos planetos skrietų kryptimi prieš laikrodžio rodyklės sukimo kryptį, taip pat ir suktųsi apie savo ašį prieš laikrodžio rodyklę, tačiau vienintelė Venera apie savo ašį suktųsi laikrodžio rodyklės kryptimi. Kodėl ši planeta vienintelė sukasi kita kryptimi ir tokiu nedideliu greičiu, tapo vienu didžiausiu mokslininkų galvosūkiu nuo to momento, kai buvo išmatuoti visų planetų sukimosi periodai ir kryptys. Be kita ko, tik susiformavus planetoms, Venera turėjo suktis daug greičiau ir ta kryptimi, kuria sukasi visos likusios planetos. Apskaičiavimai rodo, kad per milijardus metų potvynių ir atoslūgių efektas tankioje planetos atmosferoje galėjo sulėtinti jos sukimąsi aplink ašį iki to, kuris yra dabar.

Venera palydovų (mėnulių) neturi, tačiau dabar aplink ją sukasi asteroidas 2002 VE68. Vieną iš anomalaus Veneros sukimosi aplink savo ašį paaiškinimų pateikė Alex Alemi ir David Stevenson iš Kalifornijos Technologijos instituto. Jie teigia, kad Saulės sistemos susiformavimo pradžioje Venera greičiausiai turėjo bent jau vieną didelį mėnulį, susiformavusį smūgio į planetą metu. Maždaug po 10 milijonų metų kitas susidūrimas su planeta pakeitė planetos sukimosi apie savo ašį kryptį. Po to mėnulis spiraline trajektorija priartėjo ir susiliejo su Venera.